Gero Gobbito blogas

Originaliojo 1982-ųjų “Trono” nebuvau matęs, tai į šitą ėjau labai open-mindedly ir geranoriškai nusiteikęs. Ir ką gi - filmas nenuvylė, reikia pasakyti. Treileris:

Pati filmo tema - žmogus, elektroniniame pasaulyje kovojantis su išprotėjusia superprograma, kurią pats ir sukūrė, - aišku, nieko naujo. “Matricos” kūrėjai tokio stiliaus filmams kartelę užkėlė labai aukštai. Todėl džiugu, kad naujojo “Trono” kūrėjai nusprendė nebandyti narplioti labai ten visokių egzistencialistinių ar žmogiškojo pasirinkimo temų ir didžiąją dalį savo dėmesio skyrė vaizdui ir veiksmui.

“Tronas: Palikimas” sukurtas 3D žiūrėjimui, bet aš iš principo vengiu filmų, kuriuos reikia žiūrėti 3D ir kurie nėra animaciniai, tai apie šitos dalies techninį išpildymą nieko doro pasakyti negaliu :) Bet vizualiai filmas džiugina, galima sakyti, dviguba fiesta akims: skaitmeninis pasaulis atrodo toks itin minorinis, bet labai gražus, o lateksiniu kostiumu aptempta Olivia Wilde jame - tiesiog puikiai :)

“Daft Punk” specialiai filmui sukūrė garso takelį ir nors tikrai nesu tokios muzikos fanas, reikia pripažinti, kad garsinis apipavidalinimas labai gražiai papildo vizualinį. Nepasigedau nei akustinių gitarų, nei pianino, muahaha :) Ypač užvežė scena skaitmeninio miesto naktiniame klube (?), kur garsai ir vaizdai taip tobulai sukūrė kažkokią nevaržomą pamišusią hedonistinę atmosferą, kad iškart užsinorėjo trigubo “RedBullio” su degtine ir dar kokių pigių narkotikų :]

O siužetas… Siužetas nėra išradingumo viršūnė (baltieji pradeda, kenčia ir laimi), labai giliu irgi nepavadinsi (kaip jau minėjau, labai gerai, kad nebuvo bandyta braidyti po “Matricos” trilogijos teritoriją), bet didelės, akivaizdžios spragos niekur nežioji.  Koks nors kompiuterinis geekas, aišku, atrastų kelioliką netikslumų, bet all in all - tikrai kokybiškas kūrinys akims. Nu, OK - ausims irgi.

Vidinio kritiko įvertinimas: 7,5 / 10.

Manto siuntinukas pakišo visai neblogą mintį - vietoj kokio pseudokūrybiško sveikinimo Naujųjų proga sugalvojau pasidalinti benueinančiais metais atrasta muzika, kuri galbūt tinkama skirtingoms aplinkybėms ir kelia skirtingus prisiminimus, bet, jei būčiau paprašytas įvertinti kiekvieną, visi kūriniai iš manęs gautų vienodą įvertinimą - super!

12 mėnesių - 12 dainų. Iš karto perspėju: nesu linksmuolis, tai nesitikėkit klubinių hitų :) O jei vistiek nebaisu - clickinam paveikslėlį kairėje, siunčiamės ir klausomės.  Linkas, beje, galios tik porą savaičių, bet čia jau viskas ne mano valioj… Linksmų Naujųjų, LOL!

Ji fucking erzina! Aš net nešneku apie šimtus ar tai ten tūkstančius minkštaširdžių, kurie Facebooke laikina visokius mielus paveikslėlius su pseudointelektualiais ar šiaip “heart-grabbing” užrašėliais. Bet mane ištiko eilinis randominis purizmo priepuolis ir jo metu pamačiau dar vieną iš tų imbeciliškų demotyvacija.lt paveikslėlių, todėl jau nebetylėsiu :)

Žmonės, fucking atsimerkit! Demotivational posterių formatas - fotkė, vienas žodis (ar trumpa frazė) ir jį smagiai išrišantis - paaiškinantis ar kitokią prasmę suteikiantis - sakinys apačioje. “Feminism. Because not everyone can be beautiful”, “Relevance. It doesn’t happen to everyone” - va kaip reikia rašyti!

O ne kažkokius skystus triedalus ar emošūdus (ačiū ZTKP :), kuriais užverstas lietuviškas internetas. “Niekada nepasitikėk tuo… kas iš pirmo žvilgsnio atrodo miela”, “Lietuvos mokyklos… turi kuo didžiuotis”, “Reikia daryti princesę iš tos, kuri visad šalia… O ne visą gyvenimą ieškot tos, kuri jau pabaigta” (čia išvis kažkoks siaubingai nepavykęs vertalas). WTF?!

Aš suprantu, kad originalus formatas reikalauja iš kūrėjo dar ir kažkokio mąstymo, o ne tik sugebėjimo į paveikslėlį įpastinti randominę išgooglintą frazę, perskeliant ją į dvi dalis, bet tai doh, people - tai ir yra visa esmė. O lietuviškų demotyvatorių kūrėjams, manau, kaip niekam tinka taisyklė: “Jei gali nedaryti - nedaryk”.

P.S. Pažadu, tai mano pirmas ir paskutinis “demotyvatorius” internetinėj erdvėj, nu bet nesusilaikiau :)

Lapkričio mėnesį jautėsi perdegimas nuo pokerio. Kiekviena pasitaikiusi proga jo nežaisti būdavo išnaudojama labai sėkmingai ir tų progų netgi buvo ieškoma papildomai :) Tai nieko keisto, kad per mėnesį nepasiekiau net 5000 handų ribos - sužaidžiau tik 4652.  As far as results go, mėnesio pabaiga nusimatė upswinge, bet kur tau… Paskutinė minusinė (o kaip gi kitaip?) sesija viską sudėliojo į savo vietas ir pasidarė -$12 overall (-0,5 bb/100) iš gryno žaidimo, lol :)

Mikroskopinis sužaistų handų skaičius įtakojo ir kur kas kuklesnes nei įprasta pajamėles iš rakebacko. Šįkart atgal sugrįžo tik +$88. O daugiau… kaip ir viskas: nei kažokių ten Ironman bonusų neclearinau, nei šiaip paprastų. Šito gėrio kaip reikiant užderės sausį - tada ir paprastam $100 Ironman bonusui jau būsiu medalių sukaupęs pakankamai, ir visai padorus “Ironman End-Year” bonusas jau bus available. Tai šia džiugia nata ir uždarom tabelius iki gruodžio rezultatų suvedimo :)

Mėnesio balansas: +$76.

Sportinio pokerio naujienos, kambarių apžvalgos ir premijos

Blemba, blogas kėpso sau užleistas, nors tiek turiu ką pasakyti…

Vien per šias šešias dienas čia galėjo atsirasti penkių filmų - “Nevaldoma grėsmė”, “Iliuzionistas”, “Volstrytas: pinigai nesnaudžia”, “Agora” ir “Trys įtemptos dienos” - pseudoapžvalgėlės, lapkričio mėnesio pokerio rezultatai ir reportas iš “Pokerio kartos” gimtadienio. O kur dar taip ir nebaigtos tvarkyti nuotraukos iš Pekino… Jau nekalbant apie tai, kad kelionės į JAV fotkės iki šiol neiškeltos iš fotiko :)

Bet ne, nieko nėra. Nes nėra ir dar kai ko - valios. Nu niekaip neprisiruošiu prisėsti ir pakalenti klavišėliais :/ Tai ta proga toks gal ir ne visai retorinis klausimėlis - kaip pasimotyvuoti save? Anyone? :)