Gero Gobbito blogas

Originaliojo 1982-ųjų “Trono” nebuvau matęs, tai į šitą ėjau labai open-mindedly ir geranoriškai nusiteikęs. Ir ką gi - filmas nenuvylė, reikia pasakyti. Treileris:

Pati filmo tema - žmogus, elektroniniame pasaulyje kovojantis su išprotėjusia superprograma, kurią pats ir sukūrė, - aišku, nieko naujo. “Matricos” kūrėjai tokio stiliaus filmams kartelę užkėlė labai aukštai. Todėl džiugu, kad naujojo “Trono” kūrėjai nusprendė nebandyti narplioti labai ten visokių egzistencialistinių ar žmogiškojo pasirinkimo temų ir didžiąją dalį savo dėmesio skyrė vaizdui ir veiksmui.

“Tronas: Palikimas” sukurtas 3D žiūrėjimui, bet aš iš principo vengiu filmų, kuriuos reikia žiūrėti 3D ir kurie nėra animaciniai, tai apie šitos dalies techninį išpildymą nieko doro pasakyti negaliu :) Bet vizualiai filmas džiugina, galima sakyti, dviguba fiesta akims: skaitmeninis pasaulis atrodo toks itin minorinis, bet labai gražus, o lateksiniu kostiumu aptempta Olivia Wilde jame - tiesiog puikiai :)

“Daft Punk” specialiai filmui sukūrė garso takelį ir nors tikrai nesu tokios muzikos fanas, reikia pripažinti, kad garsinis apipavidalinimas labai gražiai papildo vizualinį. Nepasigedau nei akustinių gitarų, nei pianino, muahaha :) Ypač užvežė scena skaitmeninio miesto naktiniame klube (?), kur garsai ir vaizdai taip tobulai sukūrė kažkokią nevaržomą pamišusią hedonistinę atmosferą, kad iškart užsinorėjo trigubo “RedBullio” su degtine ir dar kokių pigių narkotikų :]

O siužetas… Siužetas nėra išradingumo viršūnė (baltieji pradeda, kenčia ir laimi), labai giliu irgi nepavadinsi (kaip jau minėjau, labai gerai, kad nebuvo bandyta braidyti po “Matricos” trilogijos teritoriją), bet didelės, akivaizdžios spragos niekur nežioji.  Koks nors kompiuterinis geekas, aišku, atrastų kelioliką netikslumų, bet all in all - tikrai kokybiškas kūrinys akims. Nu, OK - ausims irgi.

Vidinio kritiko įvertinimas: 7,5 / 10.

“Facebook”. Kūrinys, gimęs vieno Harvardo studento galvoje ir vos per kelerius metus išaugęs į tai, be ko savo kasdienybės neįsivaizduoja šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje. Socialinis tinklas, pakeitę ištisos kartos bendravimo įpročius. Verslo idėja, savo kūrėjams sužėrusi milijardus dolerių ir apipinta teisiniais ieškiniais bei buvusių partnerių kaltinimais vieni kitiems. Nenuostabu, kad anksčiau ar vėliau tai turėjo pavirsti meniniu filmu:

Skaityti toliau »

Žiūrėjau šeštadienį “Vingyje” tokį laaabai lėtą ir, tiesą sakant, nelabai įdomų, nors IMDB labai gerai vertinamą filmą “Stounas”. Ir kažkuriuo metu įvyko šiokios tokios problemos su garsu. Nieko labai ypatingo - berods, visą amžinybę rodant tiesiog pievą, garsiakalbiai truputį patreškėjo, tada gal 5 sekundėms dingo garsas visai, tada vėl patreškėjo ir toliau jau rodė normaliai.

Per tą kelių sekundžių tylą šmėstelėjo tingi mintis, kad gal galėtų kas nors aptarnaujančiam personalui pranešt, kai staiga jau dunda balsas iš tamsos: “Labai atsiprašome už techninius nesklandumus, tuoj viskas bus sutvarkyta”. O po filmo salėje užsižiebė ryški šviesa ir kažkuris darbuotojas pranešė, kad “Forum cinemas” labai atsiprašo už sugadintą experiencą ir visi dabar tegul prieina prie jo - bilietas bus pažymėtas ir su juo savaitės bėgyje bus galima nueiti į kokį tik nori filmą.

Nežinau, gal ten tos 5 - 10 sekundžių toje pievoje buvo visa filmo esmė ar kažką tai, ir aš dabar likau nepelnytai nesusižavėjęs visomis tomis 105 minutėmis lėtumo, bet who cares?! CRM - ur doin it quite rite, akshully! :)

Tai suteiktą antrą šansą vakar išnaudojau pasižiūrėdamas pagal Marquezo knygą kostarikiečių ir kolumbiečių pastatytą “Apie meilę ir kitus demonus”. Po filmo viena “pupytė” sako kitai: “Nu ką žinau… Aš tos knygos recenziją perskaičius daugiau supratau, negu filmą pažiūrėjus”. LOL, va tau ir šiuolaikinis jaunimas :)

Turiu prisipažinti, kad Ferrello ir Wahlbergo duetas suintrigavo dar prieš peržiūrint filmą. Su pirmuoju viskas aišku – pripažintas komikas, suvaidinęs įsimintinus, dažniausiai šiek tiek trenkus arba bent keistokus personažus ne vienoje kritikų gerai įvertintoje komedijoje. Tačiau Marko Wahlbergo amplua – kietas vyrukas (prisiminkim „Infiltruotus“, „Mes valdome naktį“ ar „Maksą Peiną“), o čia staiga – nevykėlis komedijoje?

Bet Terry Hoitzas – ne nevykėlis, tiesiog nevykusių aplinkybių auka, o tokia kiek netikėta partnerystė tikrai nenuvylė. Scenaristai dar pašaržavo personažų charakterio savybes, todėl tarp „partnerių“ nuolatos tvyro labai linksma įtampa: Hoitzo neviltį ir agresiją nuolatos kursto kiek lėtokas Gamble’o būdas ir kiekvienam atvejui paruoštas racionalus atsakymas, todėl filmo metu replikos, verčiančios kvatotis atvira gerkle, laksto į kairę ir į dešinę, o scena apie tuno ir liūto priešpriešą – apskritai tiesiog neįkainojama.

Nors paties personažų tiriamo finansinio nusikaltimo (kaipgi be nūdienos aidų) schema žmogui, nestudijavusiam bankininkystės, gal ir nėra labai aiški, tačiau tenka dar kartą nukelti skrybėlę prieš scenaristus už tai, kad šie nepadarė komiksinio tipo klaidos ir „blogiuko“ nepristatė filmo pradžioje. Todėl žiūrovas tyrimo vingiais gali sekti kartu su Hoitzu ir Gamble’u, o pačiame tyrime pasitaiko ir kiek aštresnių posūkių.

Vis dėlto dvi filmo valandos kiek prailgsta ir tai bene pagrindinis filmo trūkumas. Pirmoji filmo valanda kur kas intensyvesnė ir linksmesnė, o antroje pusėje nejučiomis aplanko įspūdis, kad filmo kūrėjai truputį (o gal ir kiek daugiau) išsikvėpė. Žinoma, išsikvėpimas nėra totalinis – viso filmo metu nuosekliai laikomos kelios humoristinės linijos (nepaaiškinamas seksualių moterų potraukis nerangiajam Gamble’ui ar policijos viršininko (akt. Michaelas Keatonas) nevalingos citatos iš grupės TLC dainų) priverčia nusišypsoti vėl ir vėl netgi žinant, ko gali tikėtis, tačiau, manau, niekas nebūtų per daug prieštaravęs, jei montavimo metu filmas būtų sutrumpintas kokiu pusvalandžiu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad „Rezervinių farų“ nurašyti tikrai nederėtų. Kaip ten bebūtų, tai filmas su visai vykusia istorija ir gerais aktoriais, kurie kelia juoką be didesnių pastangų. Tai visuomet gerai, o ypač tokiu laiku, kai kokybiškomis komedijomis kino teatrų lankytojai nėra nelepinami. Jei seniai kvatojotės visa gerkle – rekomenduoju.

Vidinio kritiko įvertinimas: 7 / 10.

Tai kiek sutrumpintas apžvalgos, parašytos portalui “Pinigų karta”, variantas.

“Pagaliau sulaukėme to, ko ir tikimasi iš režisierių, statančių panašius filmus, - sutelkto dėmesio į patį šokį, o ne pastangų siužeto duobes užpildyti banaliais dialogais” / “Žmonės”, 2010 rugpjūčio 26 d.

Treileris:

Deja, deja - mielieji “Žmonės” čia gerokai perlenkia: filme tarp tikrai įspūdingų šokio scenų teks išklausyti nemažai visiškai nuvalkiotų dialogų ir stebėti tūkstančius kartų matytas ir jau iki gyvo kaulo įgrįsusias siužetines linijas.

Nesu profesionalus šokėjas (ar šiaip šokėjas for that matter :), bet, mano nuomone, filmo aktoriai kur kas geriau šoka nei vaidina. Visi keturi pagrindiniai veikėjai dramatiškose situacijose atrodo superneįtikinamai,o dar kai pasigirsta supposedly širdį turintys suvirpinti dialogai, tūlo žiūrovo lūpose pradeda žaisti šypsenėlė. Beje, labai panaši į tą, kuri beveik niekada neišnyksta nuo Adamo Sevani personažo veido. Net norisi suduoti per lūpas, kai ta kvaila išraiška jis atsiprašinėja savo geriausios draugės/meilės - “wake up, dude, čia gi turėtų būti melodramatiška scena!” :)

Ačiū dievui, kad tai vis dėlto - šokių filmas, todėl scenaristų gėda nebado akių visą laiką. O patys šokiai filme - super! Įspūdingos scenos, Šarūno Kirdeikio užskaityta choreografija :), daug masiškumo, judesio ir energijos. Judesius dažnai palydintys įvairūs garso efektai - neįtikinama, bet labai prisideda prie bendro įspūdžio. Pagarba režisieriui, kuriam pavyko nufilmuoti tokius gyvus, lengvai chaotiškus ir žiauriai gerai susižiūrinčius vaizdus. O dar kai užkala vienas ar kitas šaunus hip-hopo gabalas, net sėdint kojos pradeda judėti… Žodžiu, šokiai išgelbėjo šokių filmą, lol:)

Vidinio kritiko įvertinimas: 6 / 10.