Gero Gobbito blogas

Lietuva nusprendžia liautis imituoti randominę Afrikos šalį ir grįžta prie orų, pateisinančių jos pavadinimą. Ką tada per vienintelę savaitgalio dieną daro melancholiškas jaunuolis? Taip, eina į kiną :) O kadangi dabar “vasara”, tai ir pasirinkimas maždaug vienas iš vieno:

“Viktorija: jaunoji karalienė” - tai filmas apie 18-metės Kento princesės atėjimą į Didžiosios Britanijos sostą, jos vedybas ir pirmuosius kelerius valdymo metus. Romantinė istorinė drama. Bet istoriniai dalykai realiai liečiami tik tiek, kiek reikia jaunos, nepatyrusios, tačiau tvirtą savo nuomonę turinčios merginos, tapusios didžiulės imperijos valdove, vidinei dramai atskleisti.

Respektas scenaristams - daugybė smulkių detalių taip gražiai sudėliota, kad žiūrovui labai lengva pajausti tą bejėgiškumo jausmą, kuris kartais apimdavo Viktoriją matant, kaip už jos nugaros vyksta milžiniški politiniai žaidimai ir apie ją, siekdami asmeninės naudos, sukasi patys įvairiausi “draugai” ir “patarėjai”. O tu tik 18-metė, specialiai išauginta šiltnamio sąlygomis, kad būtų lengviau manipuliuoti…

Buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip pagrindiniam vaidmeny atrodys Emily Blunt. Nes “Velnias dėvi Pradą” jos vaidmuo buvo kad ir ryškokas, bet labai epizodinis, o “Vilkolakis” išvis sudarė nekokią nuomonę: na, tikrai graži mergina, bet tik laaabai vidutiniška aktorė pasirodė. Po “Viktorijos” mano nuomonė labai pasikeitė - top-notch performance vienareikšmiškai. Geriausias jos vaidmens elementas - kai Viktorija taip randomiškai sukikena pakankamai oficialiose situacijose ir vėl primena tai, ką jau būni bepamirštąs - kad karalienė iš esmės dar tik paauglė.

Negalima nepaminėti Viktorijos ir Alberto meilės istorijos linijos. Princas Albertas buvo jaunosios karalienės gyvenimo meilė, dvasinis ramstis ir politinis patarėjas, todėl jų meilei filme skiriama labai daug dėmesio. Bet, kadangi viskas vyksta XIX a. pirmoje pusėje, tai gašlūnai liks nuliūdinti - jokių atvirumų, net bučiuojamasi tik švelniais pakštelėjimais į lūpas, o nuoga Emily Blunt šlaunis sušmėžuoja vos kartą :)

Žodžiu, žiūrovams, kuriems patinka “šaudo-gaudo” žanras, filmas vienareikšmiškai netinkamas - iš viso per filmą iššaunama tik du kartus, berods ;) Užtat porelės tikrai ras ne vieną progą tvirtai susikabinti rankomis, suglausti galvas ar pasibučiuoti, o tie, kurie žiūrės filmą vieni (khm… khm…), galės tiesiog pasimėgauti padoriai sukalta romantine drama - na ir kas, kad visi žinom pabaigą :)

Vidinio kritiko įvertinimas: 7,5 / 10.

Treileris:

Bet neapsigaukite žiūrėdami treilerį! Pirmąkart pamačius jį teatre bent jau man pasirodė, kad tai bus klišių apie komunizmą ir rusišką charakterį prikimšta nepergiliausia komedija. However!

Taip, komedijos elementų filme tikrai daug. Tiesą sakant, pirma filmo “pusė” - iš esmės komedija su gležnučiais dramos daigeliais. Stipriai šaržuoti, ryškūs personažai vaidinami gerai atkastintų aktorių, todėl susižiūri labai lengvai, o tarp vidutiniškų dialogų vis išlenda perliukų, kurie priverčia nusižvengti gal net kiek garsiau, nei norėtųsi statistiniam padoriam kino žiūrovui :)

O paskui viskas palengva ir nepastebimai perauga į visai stiprią dramą. “Prancūziškoji” filmo dalis - laikas, kada pradeda ryškėti pamatai, ant kurio pastatytas visas filmas. Šen bei ten sušmėžuoja komedijos gabaliukai, kuriuos lengvai nubrauki į šalį - “nu come on, chebra, čia gi ne apie tai dabar jau viskas, pakrizenom prieš tai jau pakankamai”. Ir, žinoma, nuo tada pradedama rodyti daug Melanie Laurent - o ja jokio filmo, kaip žinia, tikrai nesugadinsi :)~

Filmo kulminacija - taip vadinamo “orkestro” koncertas Châtelet teatre Paryžiuje. Išpažinties ir atpirkimo laikas. Turiu prisipažinti, kad pavandenijo tada big white emo akys ir pradėjau galvoti, kad gal vis dėlto reikia kreiptis į IceBlue rekomendacijų, kokį čia decent klasikinės muzikos koncertą ji galėtų rekomenduoti noobui :)

All in all, tikrai puikus prancūziškai rusiškas filmas, pastatytas rumunų kilmės režisieriaus. Ir dar - tai filmas apie muziką. Muzika lydi herojus viso filmo metu, muzika keičia jų gyvenimus, muzika juos išlaisvina. Todėl labai rekomenduoju, kol dar yra galimybė, žiūrėti šitą filmą kino teatre - man bene pirmą kartą norėjosi daugiau garso. Ne todėl, kad viskas skambėjo per tyliai, o todėl, kad viskas skambėjo labai gražiai - gražiai iki ašarų. Arba bent parsisiųskit padorios kokybės DVD ripą ;)

Vidinio kritiko įvertinimas: 8,5 / 10.

Treileris:

Filmas su dviem puikiais aktoriais - Jimu Carrey ir Ewanu McGregoru - vaidinančiais gėjus įsimylėjelius. Be to, Jimo Carrey gėjus - ne šiaip sau koks klerkinis homoseksualas, o megagabus sukčius, sugebėjęs savo gyvenimą (-us?) sukurti tiesiog iš oro. Ir to top it all - viskas paremta tikrais faktais.

Istorija tokia neįtikėtina, kad iš pradžių atrodo kaip cheap joke. Bet filmui kur kas labiau koją kiša bežiūrint vis prigaunantis jausmas - o tai ką čia kūrėjai norėjo padaryti: rimtą dramą ar juokingą komediją? Tikriausiai Jimas Carrey bent jau mano galvoje taip įsiėdęs kaip komedijinis aktorius, kad net jo “rimti” vaidmenys atrodo kaip nelabai juokingos komedijos (ir ne ne, žinoma, kad aš prisimenu “Eternal Sunshine of Spotless Mind”). Beje, nuo Carrey-komiko labai neatsižegnojo ir režisierius - stambiu planu nufilmuotų pačių įvairiausių pagrindinio veikėjo mimikų pamatysit tikrai ne vieną ir ne dvi :)

Don’t get me wrong - abu aktoriai filme vaidina puikiai. Ypač - McGregoras. Jo sukurtas lengvatikis atlapaširdis personažas - itin įtikinamas. Bet visame filme kažkas tiesiog neclickina. Negaliu sakyti, kad ėjau su kažkokia aiškia nuostata, ką tikiuosi pamatyti, bet čia vienas iš tų man nedažnų situacijų, kai filmą palieki be jokių jo sukeltų minčių. Blank and easy. Pagarba aktoriams už drąsą pabraidyti po vandenį su slidokais akmenimis dugne, bet…

Ai, ir dar labai nustebino IMDB rezultatai. Pamatęs, kad filmas įvertintas 7,6, ir spausdamas pracheckinti balsavimą pagal pjūvius, aukščiausią balą tikėjausi pamatyti 18-29 metų vaikinų grupėje - na, gėjų solidarumas, viską ten. O paaiškėjo, kad absoliučiai geriausiai filmą įvertino merginos iki 18 metų - vidurkis net 9,7. Go figure! :)

Vidinio kritiko įvertinimas: 6,5 / 10.

Treileris:

Keistas filmas, kurį sunku vienareikšmiškai vertinti :) Pradžioje sėdėjau lengvai WTF?! - toks įspūdis, tarsi susibėgusi chebra vakarėlio metu apsirūkę specialiai sugalvojo kuo kvailesnį scenarijų ir čia pat nufilmavo, kad galėtų į YouTube įdėt. Bet pasitrini akis - nu ne, viskas rimtai, lokacijos, kino juosta, apšvietimas, aktoriai vaidina :)

O paskui filmas kažkaip pradeda “įsižiūrėti”. Ir kuo toliau, tuo labiau veža tas sąmoningai (?) kuriamas mindfuckas, kai nebežinai, kuo tikėti. Vieną akimirką viskas atrodo kaip seno hipio kliedesiai, kitą - kad galbūt viskas ir vyko taip, kaip kad Clooney personažas pasakoja.

Vienoje scenoje “supergalia” tiesiog išvirsta į daugiaaukščius žodinius išvedžiojimus, kitoje jau herojus akimis išvaiko debesis. O gal debesys patys išsisklaido… O gal… Žiūrovo protas inirtingai dirba, bandydamas sudėti visas pamatytas daleles į vieną didelį, bendrą, logišką paveikslą, bet štai jau nauja scena paplauna pamatus :)

Nepaisant visko, žiūrint filmą niekaip neapleidžia mintis, kad viskas galėjo išeiti kur kas geriau. Surinkti tikrai šaunūs aktoriai, dialogai irgi visai neblogi, bet jaučiasi kažkoks… seklumas. Ir ką jau tikrai galėjo padaryti filmo kūrėjai (ir tai nebūtų kainavę nei papildomų resursų, nei smegenų ląstelių) - tai pabaigti filmą 5 sekundėmis anksčiau. Būtų tobulai išlaikyta viso filmo dvasia. O dabar…

Vidinio kritiko įvertinimas: 6,5 / 10.

Treileris:

Filmas, kuris deliverina būtent tiek, kiek žada savo pavadinime :) Oskaro vertos vaidybos ar scenarijaus, verčiančio mąstyti dar ilgai po filmo, aišku, tikėtis neverta. Bet visi tie dabar jau užaugę berniukai, kurie mokėdavo kelis rublius už galimybę mokyklos salėje per “videką” pažiūrėti “naujausią” filmą su Bruce Lee ar Jackie Chanu, gaus pusantros valandos pramogos for sure.

Daug prietemos, kovos scenų toje prietemoje (viskas dėl lengvesnio post-productiono, obviously :), nukirstų galūnių ir gigalitrai skysčio, panašaus į kraują. Think “300″ meets “Kill Bill”.  Tiesą sakant, kraujo tiek daug, kad net juokinga - jūs tikriausiai nežinojote, kad trenkus žmogaus galvą į pisuarą, ant sienos lieka metro skersmens kraujo dėmė? :)

Jei esate buitinio realizmo gerbėjas, primygtinai rekomenduoju neiti į filmą - pagrindinis herojus savo brolius-nindzes šienauja dešimtimis, supjaustytas į gabalus vistiek visiems už viską atkeršija, o filmo pabaiga juokiasi realybei ir sveikam protui tiesiai į veidą :) Bet jei sugebėsite į visa tai nekreipti dėmesio, gausite porą valandėlių smagaus poilsio smegenims ir džiaugsmo akims.

Viena vertinga pamoka iš filmo - jei eidami naktį išgirsite keistą šiugždėjimą ir kažką randomiškai šnabždant įvairius žodžius, vadinasi, prie jūsų artinasi nindzė(s) :)

Vidinio kritiko įvertinimas: 6,5 / 10.