Manto siuntinukas pakišo visai neblogą mintį - vietoj kokio pseudokūrybiško sveikinimo Naujųjų proga sugalvojau pasidalinti benueinančiais metais atrasta muzika, kuri galbūt tinkama skirtingoms aplinkybėms ir kelia skirtingus prisiminimus, bet, jei būčiau paprašytas įvertinti kiekvieną, visi kūriniai iš manęs gautų vienodą įvertinimą - super!
12 mėnesių - 12 dainų. Iš karto perspėju: nesu linksmuolis, tai nesitikėkit klubinių hitų :) O jei vistiek nebaisu - clickinam paveikslėlį kairėje, siunčiamės ir klausomės. Linkas, beje, galios tik porą savaičių, bet čia jau viskas ne mano valioj… Linksmų Naujųjų, LOL!
Ilgai lauktas, greitai atėjo, greitai ir praėjo. Jei reikėtų įvertinti keliais žodžiais, pasakyčiau, kad visai šaunus koncertas. Ne “super”, ne “nerealus”. “Šaunus”, manau, yra būtent tas žodis. O jei plačiau…
Pradžia buvo vangoka. Atėjau likus gal valandai iki koncerto, tai teko visąlaik stovėti ir saugoti užsiimtą poziciją ne per toliausiai nuo scenos, nes žmonių buvo tikrai nemažai :) Pradėjo mausti kelį ir jau beveik norėjosi namo. Nu bet ką čia aš… :) Kita vertus, gana vienodos (kaip pasirodė) dainos iš naujo albumo “Tango 3.0″ irgi nepadėjo kelti bendro excitemento lygio.
Nežinau, suprantantiems ispaniškai, kai vokalistė apyramiu apylygiu balsu dainuoja posmą po posmo, gal ir viskas OK, bet aš tiesiog karpiau ausimis. Asmeniškai man gali būti ir visiškai monotoniška muzika, bet jei lyricsai stiprūs, to visiškai užtenka, kad gabalas mane nurautų. Na bet “Gotanai” nebūtų “Gotanai” - be muzikos jie dar turi ir vizualizacijas su šviesos efektais :)
Todėl, kai atlikinėjo savo pirmąjį singlą iš naujojo albumo - “La Gloria” - ir per priedainį, komentatoriui šaukiant “Goooooo…”, užliedavo areną akinančia balta šviesa, o žmonės keldavo rankas į viršų, darėsi jau smagiau :) O paskui sulaukiau kažkiek išskirtinesnės, iškart užkabinusios naujos dainos - Ch. Kortasarui skirtos “Rayuela” su skaičiuote, pagal kurią latinosai žaidžia “klasės” - ir pasidarė visai linksma.
Na ir, aišku, senieji gerieji “Gotan project” kūriniai iš jų senesnių albumų. Kad su šitais niekada neprašausi, tapdavo aišku vos pasigirdus pirmiesiems jų akordams - publika plojo, kėlė rankas, šaukė pritarimo šūkius ir judėjo, judėjo, judėjo… Kiek gali judėti šprotai skardinėje, I mean :)
Koncertas dar kartą priminė, koks achujienas gabalas yra “Mi Confesion” :] Aišku, su 6 metrų aukščio latinosais reperiais vaizdo projekcijose bendras įspūdis dar geresnis, bet visiškai veža ir taip:
Prieš kelias dienas visai netyčia užsistumblinau ant dainos, kurios iki šiol niekaip negaliu išmesti iš galvos. Daina išleista 1987 metų Kalėdoms, bet nu ką aš žinau - vistiek deimantus geriau surasti 23 metais vėliau, nei niekada :)
Dear readers, here it is - The Pogues and Kirsty McColl, “Fairytale of New York”:
Anot Wikipedijos, “It is frequently voted the Number One Best Christmas song of all time in various television, radio and magazine related polls in Ireland and the UK”.
Tai nenuostabu, kad BBC padarė ir beveik valandos documentary apie visą dainos gimimą - “The story of… Fairytale of New York” (pirma dalis iš šešių, likusios - “related videos” stulpelyje dešinėje).
Prieš porą savaičių kolega, kuris žino, ko gero, visą vakarietišką muziką nuo kokių 50-ųjų, nustebino pareiškęs, kad atrado sau naują grupę ir dabar negali jos atsiklausyti. “Kaip vadinasi?”, paklausiau. “Elbow. Artrokas be solo partijų. Kažkas šiek tiek panašaus į Radiohead ar Coldplay. Duoti?”.
Ant savo galvos prisiprašiau :) Gavau albumą “The seldom seen kid” ir kaip pradėjau klausytis, taip ir negaliu liautis… Bbž, kažkas užburiančio jame yra. Damn natrio gliutamatas ausims :) Ko gero, ne veltui šiemet “Elbow” gavo Nationwide Mercury prize - apdovanojimą, įteikiamą už geriausią britišką ar airišką albumą.
Manto siuntinukas pakišo visai neblogą mintį - vietoj kokio pseudokūrybiško sveikinimo Naujųjų proga sugalvojau pasidalinti benueinančiais metais atrasta muzika, kuri galbūt tinkama skirtingoms aplinkybėms ir kelia skirtingus prisiminimus, bet, jei būčiau paprašytas įvertinti kiekvieną, visi kūriniai iš manęs gautų vienodą įvertinimą - super!
Prieš porą savaičių kolega, kuris žino, ko gero, visą vakarietišką muziką nuo kokių 50-ųjų, nustebino pareiškęs, kad atrado sau naują grupę ir dabar negali jos atsiklausyti. “Kaip vadinasi?”, paklausiau. “