Gero Gobbito blogas

Tikriausiai dar pamenat mano kiek anksčiau minėtą TV3 projektą, labai labai įkvėptą Pumos Valentino dienos viralo. Ir štai pagaliau turim rezultatą:

Išėjo taip tipiškai lietuviškai - idėja labai gera, ant popieriaus viskas irgi gražu, o išpildymas… Dėl niūrių spalvų tai dar galima suprasti, nes filmavimo data dėl blogų orų kelis kartus buvo keičiama ir vistiek galiausiai pataikyta ant lietaus :) Nors poste su spalvomis tikrai buvo galima padirbėti, kad neatrodytų viskas taip niūru, lyg lapkrity filmuota būtų.

Bet o tai kur ekspresija? Kur fanai, tarsi skanduotėse išspjaunantys kiekvieną žodį? Nes dabar toks įspūdis, lyg visi kaip mokinukai bandytų pataikyti su kartu dainuojančia mokytoja. Energijos visai nesijaučia, o čia gi buvo filmuojami tie fanai, kuriuos dėl nerealaus palaikymo ir įdedamos širdies gerbia visas pasaulis. What a pity…

OK, that’s official… Tiksliau, official yra jau tris dienas, nuo pirmadienio, bet anyway… Žodžiu, darbe pasiėmiau tris mėnesius nemokamų atostogų ir iki spalio vidurio pagrindinis (gali būti, kad ir vienintelis) mano darbas bus pokeris :)

Jau gerus metus ramybės nedavė viena įkyri mintis - na OK, žaidžiu aš tą pokerį po valandą per dieną, bendrai paėmus, einu į pliusą. Pliusas, žinoma, tiesiogiai susijęs su pokeriui skiriamu laiku, todėl nedidelis. O kas, jeigu pabandyčiau žaisti full time? Ne po 8 valandas per dieną, aišku, nes didelio noro vieną “nine-to-five” iškeisti į kitą tikrai nėra. Bet, tarkim, žaisti po 4 valandas per dieną online ir dar kažkiek padalyvauti gyvuose nedideliuose turnyruose, kurie paprastai būna labai sultingi. Ar išeitų iš to pragyventi?

Va tą ir sužinosim per ateinančius tris mėnesius. Neskaitant nedidelio kiekio iki tol mano per dieną sužaistų partijų, didžiausia parkė man buvo tai, kad niekaip neišeidavo normaliai tobulėti, t.y. sunkiai atsirasdavo laiko video peržiūroms, sužaistų handų analizei ir panašiai. O dabar tam sudarytos visos sąlygos. So let’s see what develops… :)

Kaip jau minėjau, sprendimas buvo ilgai brandintas ir į ateitį tikrai nežiūriu per rožinius akinius. Suprantu, kad bus sunku, suprantu, kad teks daug mokytis ir visąlaik išlieka nemaža tikimybė failinti. Nuolatinis nemažas income’as ir saugi rutina liūliuoja ir migdo, bet po Trans-Siberian kelionės galutinai supratau, kad kuo ilgiau delsiu, kuo labiau į ateitį atidėliosiu sprendimą pabandyti, tuo mažesnė bus tikimybė išvis pajudėti.

O dabar visos sąlygos - superpalankios. Neturiu mažų vaikų, kuriuos reikia išlaikyti, neturiu jokių paskolų ar kitokių įsipareigojimų bankams. Sąskaitoje - semidecent suma pinigų pragyvenimui netgi tuo atveju, jei iš pokerio užsidirbsiu tik riestainio skylę :) Žodžiu, puikus setupas tam, kad galėčiau rimtu tonu pasakyti: “Geriau pabandyti ir vėliau galbūt gailėtis, nei gailėtis, kad taip ir nepabandžiau”.

Taigi, mielieji skaitytojai - “all-in!” :]

Sportinio pokerio naujienos, kambarių apžvalgos ir premijos

Manto dėdė (centre, obviously) - vienas iš keturių brolių, kuriuos viena išaugino į Sibirą ištremta Manto močiutė (senelis tuo metu kalėjo). Vienas brolis grįžo į Lietuvą, kiti trys liko gyventi Rusijoje ir lietuviškai visiškai nebešneka.

Skaityti toliau »

Gegužės 8-osios rytą išsiruošėm į Novobiriusinską - giliai taigoje, 300 km į šiaurę nuo Taišeto, įsikūrusią gyvenvietę, kuri vidury niekur atsirado tik todėl, kad kažkam reikėjo dirbti šalia esančioje kolonijoje. Tą iki šiol ir daro didžioji dalis iš 5000 “pasiolko” gyventojų. Pats Novobiriusinskas pasitinka keliautojus euroremontu švytinčia mažyte geležinkelio stotimi :)

Skaityti toliau »

Vieną ne tokį ir gūdų, bet labai ankstyvą gegužės rytą trys lietuviai įlipo į nediduką propelerinį lėktuvėlį, skrendantį maršrutu Vilnius - Maskva. Tikslas: per dvi savaites aplankyti Sibirą, Pekiną ir sveikiems grįžti namo. Kaip jiems tai pavyko, galite pracheckinti čia :)

- - -

Maskva mus pasitiko nelabai svetingai, ypač - kainų atžvilgiu. Štai kokį pietų komplektėlį su vinegretu ir pašildyta vištiena Mantas susikomplektavo už 56 Lt :)

Iš Maskvos į Taišetą (atstumas ~4500 km) keliavome traukiniu. Tryse gavome keturvietį kupe, į kurį per visas keturias kelionės paras mums nieko daugiau nebepriskyrė. Ir ačiū dievui, nes jeigu sakyčiau, kad vietos buvo pakankamai - meluočiau.

Skaityti toliau »